„Mažeikių potvynis“ – antrasis ženklas projekte „(Ne)matomi Mažeikių miesto ženklai“

1926 metų pavasarį Mažeikiai patyrė vieną reikšmingesnių tarpukario laikotarpio stichinių įvykių – didelį Ventos upės potvynį. Šis reiškinys buvo ne tik gamtinė katastrofa, bet ir svarbus socialinis bei urbanistinis lūžis, atskleidęs miesto pažeidžiamumą bei santykį su gamtine aplinka.

1925–1926 m. žiema buvo ilga ir snieginga, todėl Ventos upės baseine susikaupė didelis sniego kiekis. Pavasarį staigus atšilimas sukėlė intensyvų sniego tirpsmą, kurį dar sustiprino gausūs krituliai. Šių veiksnių kombinacija lėmė spartų upės vandens lygio augimą.

Vandens lygis Ventoje kilo greitai ir viršijo įprastas pavasario ribas. Upė išsiliejo į  pievas, o vėliau pasiekė ir urbanizuotas teritorijas. Žemiausiose Mažeikių vietose vanduo apsėmė gyvenamuosius kvartalus, ūkinius pastatus bei infrastruktūrą.

Vanduo kai kuriose vietose siekė pastatų langų aukštį,  buvo apsemti keliai, nutrūko susisiekimas, o  gyventojai buvo priversti  gelbėti savo turtą valtimis.  Dalis pastatų patyrė konstrukcinius pažeidimus.

1926 m. potvynis paskatino kitaip vertinti miesto planavimą. Buvo akivaizdu, kad reikalingi geresni hidrotechniniai sprendimai,  būtina suprasti vietos reljefą ir istorinius vandens kelius. Šis įvykis  priminė, kad miestas nėra atskirtas nuo gamtos, o veikia kaip jos dalis.

Analizuojant 1926 metų potvynį, galima geriau suprasti dabartinius klimato ir urbanizacijos iššūkius. Nors šiandien turime pažangesnes prognozavimo ir apsaugos sistemas, ekstremalūs reiškiniai išlieka aktualūs. Šis įvykis svarbus ir kaip hidrologinis pavyzdys, rodantis Ventos baseino jautrumą, ir kaip urbanistinis signalas, skatinantis atsakingą miesto planavimą, kaip kultūrinė atmintis, kuri gali būti integruojama į šiuolaikinius kūrybinius ir edukacinius projektus.

Miestiečiams potvynis tapo ir tam tikra pramoga. Išsipustę miestelėnai noriai fotografavosi potvynio fone. Tai pasivaikščiojimas praeities pėdsakais.

Ženklo autoriai: mokytojas Virginijus Tamošiūnas ir mokinė Ugnė Urbonaitė

Projektą remia: Lietuvos kultūros taryba ir Mažeikių rajono savivaldybė